Balandžio 30 d. – ketvirtąjį Velykų sekmadienį – jau šešiasdešimtą kartą bus minima Pasaulinė pašaukimų diena, kurią, vykstant Vatikano II Susirinkimui, 1964 m. įsteigė popiežius Paulius VI. Trečiadienį Vatikane buvo pristatyta popiežiaus Pranciškaus žinia šiemetinės Pašaukimų dienos proga.
Balandžio 26 d. rytą paskelbtoje žinioje Pranciškus visų pirma pažymi, kad kaip Pauliaus VI laikais, taip ir šiandien, šios kasmetinės maldos dienos minėjimu siekiama padėti Dievo tautos nariams asmeniškai ir bendruomenėje atsiliepti į pašaukimą ir misiją, kurią Viešpats kiekvienam suteikia šiuolaikiniame pasaulyje. Šiais metais popiežius siūlo pamąstyti apie pašukimą kaip malonę ir misiją, tai yra, su nuostaba iš naujo atrasti, kad kiekvienam suteikiamas pašaukimas yra Viešpaties malonė, dovana, o kartu ir įpareigojimas dalytis su kitais tuo, ką gavome, ir skelbti Evangeliją.
Šventosios Dvasios suteikiamas pašaukimas pasiekia žmogų vis naujais, netikėtais būdais, apšviečia protą, įkvepia valiai gyvybingumo, pripildo nuostabos ir uždega širdį. Kartais jis gali labai smarkiai įsiveržti, rašo Pranciškus prisipažindamas, kad būtent taip jam nutiko 1953 m. rugsėjo 21 d., kai, eidamas į kasmetinę studentų šventę, jis pajuto nenumaldomą norą užeiti į bažnyčią ir atlikti išpažintį. „Ta diena pakeitė mano gyvenimą ir pakreipė ta linkme, kuria jis eina iki šiol“, – rašo popiežius.
Pašaukimas visada kyla iš Dievo iniciatyvos ir yra jo dovana, į kurią Dievas laukia žmogaus atsako. Pašaukimas – tai dieviškojo išrinkimo ir žmogaus laisvės sampyna, dinamiškas sudėtingas santykis, kurio pašnekovai yra Dievas ir žmogaus širdis. Pašaukimo dovana yra tarsi Dievo pasėta sėkla, kuri sudygsta žmogaus gyvenimo dirvoje, atveria žmogų Dievui ir kitiems žmonėms. Tokia yra pamatinė struktūra to, ką suprantame kaip pašaukimą: Dievas kviečia mylėdamas, o mes, dėkingi, atsiliepiame mylėdami.
Dievo suteiktas pašaukimas reiškia ir siuntimą, toliau rašo Pranciškus. Nėra pašaukimo be misijos. Negali būti laimės ir suvokimo, kad vykdome savo pašaukimą, jei tuo nauju gyvenimu, kurį atradome, nesidalytume su kitais. Dievo suteiktas pašaukimas mylėti yra patirtis, kurios negalima nutildyti. „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! (1 Kor 9, 16)“, – sako šv. Paulius.
Mes, krikščionys, visi kiekvienoje situacijoje savo laikysena ir žodžiais turime džiaugsmingai liudyti tai, ką patiriame būdami su Jėzumi ir jo bendruomenėje, kuri yra Bažnyčia. Mūsų liudijimas – tai materialinio ir dvasinio gailestingumo darbai, atvirumas ir svetingumas kitiems, artumas, atjauta ir švelnumas, mūsų pastangos pasipriešinti atmetimo ir abejingumo kultūros srovei. Šie darbai įmanomi ne tik dėl mūsų gebėjimų, ketinimų ar planų, ne tik dėl mūsų valios ir net ne dėl mūsų pastangų praktikuoti dorybes, bet pirmiausia dėl Jėzaus artumo patirties.
Dar vienas popiežiaus žinioje paminėtas pašaukimo ir siuntimo aspektas – kad tai vyksta Jėzaus mokinių bendruomenėje, Bažnyčioje. Bažnyčia yra Ekklesia – šis graikiškas terminas reiškia žmonių susirinkimą, reiškia pašauktuosius sudaryti Jėzaus Kristaus mokinių misionierių bendruomenę, pasiryžusią gyventi jo meile ir skleisti ją visiems. Kiekvienas esame gavę savitus pašaukimus, esame apdovanoti įvairiomis charizmomis ir vykdome įvairas tarnystes. Tačiau tik santykyje su visais kitais kiekvienas konkretus pašaukimas Bažnyčioje visiškai atsiskleidžia, su visa savo tiesa ir turtingumu. Šia prasme, rašo Pranciškus, Bažnyčia yra pašaukimų simfonija, skleidžianti pasaulyje naują Dievo Karalystės gyvenimą. (jm / Vatican News)
